Žurnalistika — pakeičiama kaip viena prekė, kita?

Ko gero (veik) visi esame girdėję frazę „Žurnalistika mirusi; tegyvuoja žurnalistika“. Apie tai rašoma nuo interneto įsigalėjimo. Primena aiškinimus kadaise, jog laikraštis pasmerktas miriop, nes atsirado radijas; vėliau, kad radiją (laikraščius ir knygą) pakeis televizija; gi dabar internetas nušluos visas kitas nusistovėjusias (tradicines / ang.k. „legacy“) žiniasklaidos formas.

Kita vertus, kažin, ar internetas tik vėliausias klyksmas, naujovė, kuri ilgainiui atsistos greta kitų priemonių, susiradusi vietą, papildys nusistovėjusią tvarką, bet jos neišardys. Susimąstyti skatina interneto dienoraščio Gigaom vienas pagrindinių autorių kanadietis Matthew Ingram pastabomis apie žurnalistikos konkurentus, kurie visai nepanašūs į žurnalistiką („Journalism’s biggest competitors are things that don’t even look like journalism„). Jis cituoja tinklaraštininką Stijn Debrouwere iš Antverpeno, Belgijos, prieš kelerius metus parašiusį esė pavadintą „Fungible“ (ekonomikos terminas, naudojamas  apibūdinti prekę, kurią gali pakeisti kita). Jųdviejų pastebėjimai yra dalis seniai verdančios diskusijos apie žurnalistikos ir žiniasklaidos perspektyvas.

Ir Ingram, ir Debrouwere teigia, jog žurnalistikos problema nėra tai, jog profesija lėtai įsisavina naujoves (duomenų žurnalistiką, auditorijos patalką — „crowdsourcing“, t.t.), o žiniasklaidos problema ne ta, kad nesugeba surasti užtikrinto verslo plano (nuolatinių ir patikimų pajamų šaltinių) interneto amžiuje. Anot jų, problema visai kitur: ir žurnalistika, ir žiniasklaida yra „fungible“, pakeičiamos kitomis informacijos gaminimo / skleidimo / vartojimo formomis, kurioms nereikia nei tarpininkaujančios žiniasklaidos, nei jai dirbančio žurnalisto paslaugų. Tai rodo gausėjantis skaičius svetainių, siūlančių informaciją apie viską nuo duonos kepimo ir vaikų auklėjimo iki socialinių, ekonominių, politinių ir kosminių problemų aiškinimo ir sprendimų. Jas gamina visi, kas netingi — nuo valdžios institucijų ir komercinių bendrovių iki pavienių žmonių ir grupių.

O tiems, kas aiškina, jog tai ne žurnalistika, atsakoma klausimu „na, ir kas?“ („so what?“). Aiškaus atsakymo neturi nei žurnalistų bendruomenė, nei žiniasklaidos verslas.

Ir Ingram, ir Debrouwere teiginiai kelia daugiau klausimų, negu teikia atsakymų. Kaip su tiriamąja žurnalistika? O kur žurnalistika (karo, socialinio, politinio) konflikto sąlygomis? Pagaliaus, kur būtinumas tikrinti informaciją — tai, kas skiria žurnalistiką nuo kitos informacijos pasiūlos?

Sunku pasakyti iki kokio laipsnio atsakymai lems žurnalistikos kaip užsiėmimo / amato /  profesijos (kai kam ir gyvenimo būdo) perspektyvumą. Tačiau kartais šmėsteli neramios mintys:

Šiandien matome nišinius leidinius, portalus. Antai, verslo spaudos / svetainių pagrindinė auditorija yra verslininkai (nors tarp skaitytojų yra ir su verslu nesusijusių žmonių). Ar gali būti, jog ateityje pačios naujienos ir įvairios jų formos atsidurs nišoje, vis mažiau pasieks eilinį žmogų, kurio norą gauti informaciją „nemokamai“ mielai tenkins konkretų verslo ar politinį interesą turintys gamintojai?

Kadaise „pigus laikraštis“ paprastam žmogui atvėrė duris į informaciją apie savo aplinką, valstybę ir pasaulį. Ne viskas ten buvo nuostabu, bet šis verslo modelis davė Financial Times, The Guardian, The New York Times, Frankfurter Allgemeine, Die Welt, Le Figaro, Le Monde, Libération ir daug kt. Beje, ko gero visi čia paminėti laikraščiai šiandien jau laikytini elitiniais. Ar byrant anam verslo modeliui, atsiras kitas, kuris bus toks atviras visiems? Nors pigi spauda buvo daugiau ar mažiau vidurinės klasės užsiėmimas, laikraščiai dar ne taip seniai laikyti svarbiu (nors tikrai ne svarbiausiu) bendruomenę vienijančiu veiksniu — iš to ir yra kilusi sąvoka „naujienų raštingumas“. Kas bus tas veiksnys ateityje?

Klausimas aktualus: tradiciniam pigaus laikraščio modeliui silpstant, naujo elitizmo trauka stiprėja.

Speak Your Mind

*