Rusijos informacinis karas: ko saugotis?

(Paskelbta Žurnalistika kitaip 2014 m. kovo 28 d.)

Vladimirui Putinui ruošiantis okupuoti ir aneksuoti Krymą, sustiprėjo ir Rusijos propaganda, į kurią įjungti valstybės pareigūnai, verslininkai, mokslo ir kultūros atstovai, žurnalistai. Kai kurie Rusijos valstybinės televizijos ir kitos žiniasklaidos išplatinti pranešimai buvo išaiškinti kaip nuogas melas. Pvz., Krymo „referendumo“ išvakarėse skelbta, jog šimtai tūkstančių rusų kilmės Ukrainos žmonių traukiasi į Rusiją ieškodami prieglobsčio; parodyti pasienio punkto vaizdai. Netrukus paaiškėjo, kad Rusijos-Ukrainos pasienyje neužfiksuota jokio pabėgėlių srauto, o vaizdai buvo nufilmuoti vakarų Ukrainoje prie judraus pasienio su Lenkija.

Seniai abejones kėlusių valstybinių, suvalstybintų bei Kremliui palankių Rusijos informavimo priemonių patikimumas šiandien smarkiai pašlijęs ir sunku bus šį lozorių prikelti. O Rusijoje tęsiasi nepriklausomos žiniasklaidos likučių draskymas (Žr. BNS pranešimą).

Ukrainos krizė primena, jog kariaujama ne tik šaunamaisiais ginklais ir šarvuočiais. Informacinis karas nemažiau svarbus. Keli priminimai apie tai, ko reikėtų saugotis, skaitant, girdint ir matant pranešimus iš Rusijos ir apie Ukrainą:

Tiesa nėra pusiaukelėje. Kai girdime viena kitai priešingas įvykio arba reiškinio versijas, kartais ima pagunda įsivaizduoti tiesą esant kažkur per vidurį. Nepasiduokime tokiai pagundai. Absurdas teigti, kad jeigu Rusija ir kalta už agresiją, tai kažkiek atsakomybės už Rusijos veiksmus turi prisiimti ir Ukraina. Tokie teiginiai nekeičia Rusijos agresijos fakto, o tiesa nesislepia kažkur tarp Kijevo ir Maskvos, ji nėra pusiaukelėje tarp Maidano ir Kremliaus.

Kartais girdėti nusiskundimų, jog neįmanoma nustatyti tiesos, tad geriau niekuo netikėti, nuo tos problemos šalintis. Toks požiūris naudingas Kremliui, kuris skelbia valdžią Kijeve esant neteisėta, ją juodina, klijuoja fašistų etiketę. Kuo daugiau pasaulyje bus abejonių Kijevo atžvilgiu, tuo Maskvai geriau. Reikia nevengti kritikos Ukrainos valdžios adresu, bet tam reikia gilintis, o ne šalintis.

Vaizdai kuria vaizdinius. Kovo 16 d. suruoštame „referendume“ Krymo gyventojai turėjo rinktis tarp jungimosi prie Rusijos ir 1992 m. Krymo konstitucijos, kurios atsisakyta Ukrainai jos nepripažinus. (Beje, referendume nebuvo galima pasisakyti už esamą padėtį – pasilikimą Ukrainos sudėtyje.)

Tačiau kas kita pavaizduota Krymo „referendumo“ plakatuose. Ten buvo matyti du žemėlapiai: kairėje juodame fone, raudonai nudažyta Krymo teritorija, ant kurios nupiešta juoda svastika ir spygliuota tvora; dešinėje šviesiai mėlyname fone (spalva siejama su ramybės būsena) Krymo teritorija nuspalvinta Rusijos trispalve. Buvo peršamas klaidinantis vaizdinys, jog „referendumu“ renkamasi tarp nacizmo ir Rusijos.

Šis plakatas buvo plačiai spausdintas pasaulio laikraščiuose ir rodomas televizijos laidose tuo metu, kai Vakarų žurnalistai aiškino apie „referendumo“ tekstą. Televizijoje dominuoja  vaizdas.  Kai eteryje matome vaizdus ir girdime tekstą, labiau įsimename vaizdus. Ir atmintyje vaizdai dažnai užsilieka ilgiau ir ryškiau negu žodžiai. Būkime atsargūs, kad primiršę tekstą, nesiremtume klaidinančiais vaizdais.

Nuostata išklausyti abi puses. Demokratinėse šalyse yra paplitusi nuostata – ginčo pusėms suteikti galimybę išsakyti savo argumentus, apginti savo poziciją. Atviromis diskusijomis išgryninamos idėjos, tvarkomi valstybės ir visuomenės reikalai. Tai demokratinės visuomenės politinės kultūros bruožas.

Toje kultūroje užaugę žurnalistai tokia nuostata dažnai vadovaujasi, rašydami apie likusį pasaulį ir jo konfliktus. Nėra ko stebėtis, kai laikraščių pranešimuose skaitome ir televizijos laidose matome įtariamų Kremliaus politikos apologetų pasisakymus. Tai gali būti naivumo požymis, bet nebūtinai. Dažnai tai noras parodyti argumentus, leidžiant auditorijai pačiai daryti išvadas.  Pvz., Krymo atveju, kažin ar Maskvos politikos šalininkų aiškinimai apie tai, kaip ukrainiečiai fašistai skriaudžia taikingus rusakalbius įtikina, kai kalbėtojai nenurodo atvejų, o tenkinasi teiginiais ir kaltinimais.

Sunkiau tais atvejais, kai kalbinami neva atsitiktiniai žmonės. Pvz., Kryme dislokavus uniformuotus Rusijos kareivius be skiriamųjų ženklų, ir BBC, ir CNN televizijų korespondentai susidūrė su problema: referendumo šalininkai buvo nesunkiai pasiekiami, bet didžioji dauguma kitų gyventojų buvo tiek įbauginti, kad nenorėjo bendrauti. Žurnalistai kalbino tuos, kurie sutiko kalbėtis ir rezultatai kartais nepuošė jų laidų.

Grįžta Šaltasis karas?  Kai kurie apžvalgininkai teigia, jog Putino bandymai perbraižyti Europos politinį žemėlapį atvedė prie Šaltojo karo ir akistatos su Jungtinėmis Valstijomis atnaujinimo. Galima pasiginčyti, ar taip yra iš tikrųjų. Rusija šiandien yra politiškai izoliuota, neturi savo stovyklos, kaip buvo Šaltojo karo metais. Kariniu požiūriu Rusija pakankamai galinga gąsdinti ir šantažuoti mažesnius kaimynus, bet ne daug daugiau. Tikrovę šią savaitę priminė JAV prezidentas Barackas Obama, pavadindamas Rusiją „regionine“ valstybe.

Kremliui naudinga, jeigu krizė Ukrainoje suvokiama kaip JAV ir Rusijos akistatos ir Šaltojo karo tęsinys. Tai sureikšmina Rusijos vaidmenį, nes ji pasauliui prisistato kaip atsvara Amerikos įtakai. Tai padeda įšaldyti neišspręstas teritorines problemas Moldovoje, Gruzijoje, o dabar ir Ukrainoje, kas sulaiko galimą NATO plėtrą. Toks suvokimas menkina Ukrainos Maidaną, pateikia ukrainiečius kaip išorinių manipuliacijų aukas, negebančias tvarkyti savo reikalų. Kremliaus propaganda jau seniai teigia, jog sukilimą Kijeve sukurstė amerikiečiai.

Netapatinkime Putino ir rusų. Skaitant pranešimus apie Rusijos visuomenės apklausas, gali susidaryti vaizdas, jog didžioji rusų dauguma palaiko Putino politiką. Iš tiesų nežinome kiek tas pritarimas yra tikras. Viena, nėra kaip patikrinti kai kurių pastarojo meto apklausų patikimumo. Antra, jeigu didelis procentas rusų ir pritaria Kremliaus agresijai, vargu ar ši nuomonė pagrįsta žiniomis. Turėkime omenyje, jog didžioji dauguma Rusijos gyventojų negirdi ir nemato diskusijos, kuri padėtų susidaryti pamatuotą nuomonę.

Sugrįžęs į prezidento postą, Putinas ėmėsi griežtos politikos informavimo priemonių atžvilgiu. Per kelerius metus viena žiniasklaida buvo suvalstybinta, kita tiesiog uždaryta arba marginalizuota. Tad nėra ko stebėtis Rusijos žmonių nežinojimu. Jeigu skeptiškai pasitinkame pranešimus apie Krymo gyventojų džiaugsmą tapus Rusijos dalimi, nepamirškime, jog rusai taip pat gyvena autokratinėje valstybėje, kurioje yra maitinami Kremliui naudinga informacija.

Beje, įsisiūbavus krizei Ukrainoje, garsiai kalbama apie galimybę sustiprinti Vakarų radijo laidas Rusijos gyventojams. Lietuvoje iš Sovietų Sąjungos laikų paveldėti radijo siųstuvai galėtų būti panaudoti būtent šiems tikslams.

Pastaruoju metu nemažai rašoma apie informacinį karą ir Ukrainą. Štai keli straipsniai, kurie gali būti naudingi:

Amerikietės žurnalistės Anne Applebaum straipsnis britų laikraštyje „The Telegraph“ apie Rusijos informacinį karą ir pamąstymai apie tai, kaip reikėtų reaguoti

Kanados visuomeninio transliuotojo CBC žurnalistės, Maskvoje dirbančios Gabrielle Tetrault-Farber straipsnis apie Kremliaus informacinį karą ir informacijos priemonių Rusijoje ribojimą

Naujienų agentūros „Associated Press“ žurnalisto Peter Leonard straipsnis apie Rusijos informacinio karo dalyvius

Britų laikraščio „The Guardian“ apžvalgininko Alan Yuhas analizė, skirta Rusijos informacinio karo taktikai

Politinio apžvalgininko Kęstučio Girniaus straipsnis „Lietuvos žiniose“ apie Rusijos informacijos karus ir Lietuvą

JAV Valstybės departamento atstovo spaudai įstaigos rašinys apie Putino 10 prasimanymų Ukrainos atveju, kuris sulaukė piktos Kremliaus reakcijos

Speak Your Mind

*