Eurokopūstai arba proga didžiuotis Lietuvos žurnalistika

Vieša žurnalistų bendruomenės paslaptis: Lietuvos vardu veikiantys valdininkai Europos Sąjungos paramos pinigais nuperka redakcijas tam, kad parašytų apie valstybės institucijų nuveiktus darbus.

Užsakyti straipsniai — paslėpta reklama įvilkta į žurnalistinį drabužį — yra pavojinga apgaulė. Pirkta žurnalistika žudo pasitikėjimą informacijos kanalais, kurie demokratinei valstybei būtini kaip žmogui deguonis.  Užuot maitinta tikra informacija, bendruomenė nuodijama pirktais falsifikatais. Ir tai ne Kremliaus piktadarystė; tai daroma savomis rankomis.

Apie tai viešai ikšiol mažai kalbėta. Kodėl? Atsakymą galima rinktis: redakcijas spaudžia finansų stoka; pinigai ne mūsų, o turtingų vakariečių; jeigu mes neimsime, pasiims kiti; visiems reikia išgyventi; ir t.t.. O korupcijos karuselė sukasi.

Bet štai — viena redakcija drįso prabilti. Tikėkimės, jog“Verslo žinių“ garsiai pasakytas „Gana!“ neliks balsas tyruose. Duokdie kitoms redakcijoms išsivaduoti iš šios baudžiavos.

Žemiau — visas „Verslo žinių“ tekstas:  ___________________________________________________________

Verslo žinios, 2014 09 17 (trečiadienis) 2 psl.

VŽ nuomonė:: VŽ nebedalyvaus „gerų darbų“ viešinimo konkursuose

Eurokopūstų dalybos

Šalies žiniasklaidą jau kelerius metus krečia karštinė, kurią sukėlė Europos pinigai ir valstybės institucijų schema: perkamos „informacijos rengimo ir skelbimo ne reklamos priemonėmis paslaugos“. Paprasčiau tariant, kokius nors savo „gerus darbus“ nusprendusi paviešinti valstybės institucija perka užsakomuosius straipsnius, kuriuos privalo rašyti konkursą laimėjusios žiniasklaidos priemonės žurnalistai.

Valdininkų pastangomis gimė nauja užsakomųjų straipsnių forma, kuri reklamos pajamų nepriteklių išgyvenančią žiniasklaidą ES pinigais paverčia klusnia politikų įgeidžių įgyvendintoja, iškeitusia prigimtinę tarnystę visuomenei.

Su objektyvia žurnalistika tokie straipsniai bendra turi tiek pat kiek Putinas ir demokratija, nes publikacijų turinį lemia užsakovo pinigai ir noras matyti ministro nuotrauką, o ne žurnalistų kompetenciją. Tos kompetencijos vargu ar reikia tikėtis. Viename VŽ gautame siūlyme dalyvauti tokiame konkurse kvalifikaciniai reikalavimai pritaikyti… beraščiams: leidėjas „yra parengęs ar išleidęs bent 1 leidinį, redaktorius – redagavęs 5 leidinius, o žurnalistas publikavęs 10 straipsnių“. Pakanka paminėti, kad tiek straipsnių parengti per praktiką redakcijoje reikalaujama iš žurnalistikos specialybės pirmakursio. Sąlygose nėra reikalavimų nei dėl tikslinės auditorijos, nei dėl leidinio pasiekiamumo, nei dėl skaitomumo ir t. t.

Tai būtų maždaug tas pats, jei būsto šiltinimo programoje iš dalyvaujančio rangovo būtų reikalaujama būti pastačius vieną namą (kad ir sodininko pašiūrę) ir nudažius penkias tvoras, tačiau nebūtų jokių techninių reikalavimų nei dėl naudojamų medžiagų kokybės, nei dėl šilumos varžos, nei dėl pasiekto rezultato efektyvumo. Kai vienintelis kriterijus, kaip ir perkant, pavyzdžiui, kopūstus, lieka kaina, nėra ko stebėtis, kai euro įvedimo viešinimo konkurso dalį laimi nemokamai platinamas savo forma laikraštį primenantis savaitraštis, kurį su verslo auditorija sieja nebent pavadinimas. Matyt, čia logiškiau ieškoti sąsajų su valdančios koalicijos partija.

VŽ ne kartą rašė, koks pragaištingas sprendimas yra naudoti vienintelį – kainos kriterijų. Šita velniava yra niekais pavertusi ne vieną ir ne du įvairius konkursus, kurių finalas visuomet buvo tas pats: šykštuolis moka dukart. Negalima numoti ranka, nes valdininkų nekompetencija ir kvaili reglamentai šykštuole paverčia valstybę, kurios biudžetą sunešame kiekvienas sąžiningai mokesčius mokantis pilietis. VŽ nuomone, vertinant tai, kaip Finansų ministerija su žiniasklaidos projektus įgyvendinančia bendrove „Gravitas Partners“ paskirstė eurui viešinti skirtus 1,118 mln. Lt, būtų buvę geriau juos išleisti tiesiog „į taktą“ socialdemokratų premjerui ir finansų ministrui, pamaloninant kompensacijomis euroskeptiškai nusiteikusius pensininkus.

VŽ dar praėjusių metų pabaigoje euro įvedimui viešinti parengė atskirą strategiją, kurios esmė – užtikrinti, kad verslininkai laiku gautų sektorių specifiką atitinkančių žinių, kad procesas būtų sklandus ir neskausmingas. Esame sukaupę patirties ir žinių nuolat bendraudami su savo skaitytojais – verslo įmonių savininkais ir vadovais, finansininkais, vadybininkais, turėdami nuolatinį grįžtamąjį ryšį įvairiausia patarimų bei kritikos forma. Galų gale nuolat bendraujame su kolegomis Estijoje ir Latvijoje, kurių patirtis šiame pokyčių etape yra neįkainojama verslininkams ir valstybei. Tačiau ši patirtis viešinimo konkurso organizatoriams nepasirodė verta dėmesio.

Gal todėl, kad nurodėme, jog žurnalistai savarankiškai kurs turinį, atsižvelgdami ne į ministerijų tarnautojų, o į savo skaitytojų auditorijos interesus? Turime karčios tokio bendradarbiavimo patirties ir galime tvirtai teigti, kad „ten užsakoma muzika“ turi nedaug bendro su aktualiu ir kokybišku visuomenės informavimu. Esame įsitikinę, kad politikų plėtojama informacijos rengimo „ne reklamos priemonėmis“ veikla yra ne kas kita, kaip paslėpta žiniasklaidos palankumo pirkimo forma, kuri pavojinga visuomenei ir net antivalstybiška, nes Europos mokesčių mokėtojų pinigais neretai siekiama iškreipti tikrovę ir paveikti viešosios informacinės erdvės turinį.

(Perspausdinta gavus leidimą. Straipsnį pdf pavidalu parsisiųsdinkite iš čia. Parsisiųsdinę pasidalinkite su kolegomis žurnalistikos studentais.)

Speak Your Mind

*